2009 ir 2010 metų pasaulio irklavimo čempionatų irkluotojų varžybinės veiklos analizė

Kristina Justinavičienė, Edmundas Talačka, Laimutė Šližauskienė

Santrauka


Tyrimo objektas – irkluotojų varžybinė veikla. Tyrimo tikslas – nustatyti 2009 ir 2010 metų pasaulio irklavimo čempionatų irkluotojų varžybinės veiklos ypatumus. Uždaviniai: 1. Nustatyti dažniausiai irkluotojų taikytus taktinius variantus ir greičio kaitos ypatumus 2009 m. pasaulio čempionate. 2. Nustatyti dažniausiai irkluotojų taikytus taktinius variantus ir greičio kaitos ypatumus 2010 m. pasaulio čempionate. 3. Palyginti 2009 ir 2010 metų pasaulio irklavimo čempionatų dalyvių varžybinę veiklą. Taikyti tyrimo metodai: literatūros šaltinių apžvalga, varžybų dokumentų analizė, statistinė analizė.

Nustatyta, kad 2009 m. pasaulio irklavimo čempionato parengiamuosiuose, paguodos, finalų plaukimuose ir aštuonviečių valčių įgulų dažniau taikytas 1–3 taktinis variantas, o pusfinalių plaukimuose ir smulkesnių valčių klasių įgulų dažniau taikyti 1–3 ir 1–4 taktiniai variantai (p < 0,05). Prizines ir 4–6 vietas užėmusių įgulų taikyti taktiniai variantai nesiskyrė (p > 0,05). 1–3 vietas iškovojusios įgulos pirmą nuotolio dalį įveikė santykinai lėčiau, palyginus su jų vidutiniu nuotolio greičiu, o laiko svyravimai tarp pirmo ir antro 1000 m įveikimo buvo mažesni, palyginus su 4–6 vietas užėmusiomis įgulomis. Mažesni greičio svyravimai nuotolyje buvo būdingi pusfinalių bei finalų plaukimams ir stambesnėms valčių klasėms.

2010 m. pasaulio irklavimo čempionate vyrų ir moterų įgulos parengiamuosiuose, paguodos ir pusfinalių plaukimuose dažniau taikė 1–4 taktinį variantą, o finalų plaukimuose – 1–3 taktinį variantą (p < 0,05). Aštuonviečių valčių vyrų ir moterų įgulos dažniau taikė 1–3 taktinį variantą, o vienviečių, dviviečių ir keturviečių valčių vyrų ir moterų įgulos – 1–4 taktinį variantą (p < 0,05). Vyrų ir moterų įgulų taikyti taktiniai variantai pagal užimtas vietas A finale nesiskyrė (p > 0,05). 1–3 vietas iškovojusios įgulos pirmą nuotolio dalį įveikė santykinai lėčiau, palyginus su jų vidutiniu nuotolio greičiu, o laiko svyravimai tarp pirmo ir antro 1000 m įveikimo buvo mažesni, palyginus su 4–6 vietas užėmusiomis įgulomis. Mažesni greičio svyravimai nuotolyje buvo būdingi pusfinalių bei finalų plaukimams ir stambesnėms valčių klasėms.

Paaiškėjo, kad 2009 m. pasaulio čempionate irkluotojai dažniausiai taikė 1–3 taktinį variantą, o 2010 m. – 1–4 taktinį variantą, medalininkai 2009 m. dažniausiai taikė 1–3 taktinį variantą, o 2010 m. – 4–2 taktinį variantą (p < 0,05). Vienviečių, dviviečių ir keturviečių valčių klasių varžybose laiko skirtumas tarp pirmo ir antro 1000 m didesnis buvo 2010 m., o aštuonviečių valčių klasės varžybose – 2009 m. pasaulio čempionate. 2010 m. pasaulio čempionato A finalo dalyviai nuotolį įveikė tolygiau nei 2009 m. A finalo dalyviai, o ketvirtoje nuotolio dalyje viršijo savo vidutinį nuotolio greitį.

Raktažodžiai: irkluotojai, varžybinė veikla, taktiniai variantai, greičio kaita.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/sm.2015.28


Visas tekstas:

PDF